contacts_content

Išrastas anksčiau nei lėktuvai

Vos prasidėjus rimtesniems bandymams išrasti skraidančią mašiną, imta galvoti ir apie techniką, kuri padėtų saugiai ištirti potencialių orlaivių galimybes. Ankstyviausias vėjo tunelio „protėvis“ buvo sukurtas XVIII a., tačiau veiksmingai jį 1901 m. pirmieji panaudojo broliai Raitai, konstruodami savo revoliucinį motorinį lėktuvą. Pirmasis Raitų tunelis susidarė iš stačiakampio vamzdžio, skirto nukreipti orą, mechaninio ventiliatoriaus, ir iš dviejų elementų sudarytos švytuoklės, įmontuotos į oro srovę. Nors šis variantas buvo toli gražu ne tobulas, tačiau jo pakako surinkti informaciją, kuri nulėmė Raitų pirmojo motorinio lėktuvo sėkmę.

 

 

contacts_content

Naudojami ir architektūrai, ir pramogai


Vėjo tunelių statyba ir plėtra ypač paspartėjo Antrojo pasaulinio karo metu – tuneliai buvo skirti realaus dydžio karinių orlaivių modelių testavimui, tad kai kurių iš jų skersmuo viršijo 6 metrus. Sparti pažanga vyko ir Šaltojo karo metu, kai ypač daug dėmesio buvo skiriama viršgarsinių orlaivių ir minų tobulinimui. Vėliau vėjo tunelis įgavo vis daugiau paskirčių – jį imta naudoti architektūroje, bandant nustatyti reikiamą pastatų konstrukcijų stiprumą, automobilių gamyboje, siekiant sumažinti automobilio pasipriešinimą, galų gale – pramogai. Pirmasis žmogaus skrydis vėjo tunelyje buvo atliktas 1964 m., o pirmasis vėjo tunelis, skirtas išskirtinai žmonių skrydžiams, atidarytas 1982 m. Las Vegase. Kadangi stiprus vėjo srautas sukelia laisvo kritimo simuliaciją, tai yra tobula aplinka šuolininkams parašiutu gerinti įgūdžius ant žemės.

 



Tikslumo reikalaujanti konstrukcija

Vėjo tunelyje sumontuoti galingi ventiliatoriai pučia stiprią oro srovę į specialią šachtą, kurioje įmontuojamas tiriamasis objektas. Kitaip nei brolių Raitų versija, šiuolaikiniai vėjo tuneliai dažniausiai būna cilindro, o ne stačiakampio formos, kadangi kampuose susidaro didesnis oro spaudimas ir oro srautas gali tapti turbulentinis. Tunelio vidų stengiamasi įrengti kiek įmanoma lygesnį, taip sumažinant paviršiaus pasipriešinimą. Dėl skirtingų paskirčių, tuneliai būna vertikalūs ir horizontalūs, atviro bei uždaro tipo. Didelė dalis šiuolaikinių tunelių yra sąlyginai maži, kadangi tyrimams dažniausiai naudojamos nebe realaus dydžio, o žymiai sumažintos modelių versijos.